Pienės Pūkas
Suspindo ryto rasa ant pienės pūko. Kaip mažas kristalas - traukiantis, tačiau sunkiai pasiekiamas. Juk vos praūžus vėjui, jis nuslys stiebu žemyn. Todėl aš jo neliesiu, tegul geriau pražudo gamta, kuri jį pagimdė.
Kažkuo šis reginys man primena Meilę, tokią gražią ir traukiančią, malonią ir ramią, kaip vandens lašas.. Tokią negailestingą ir šaltą, kaip šiaurinis vėjas.
Žinau, kad manęs pasigailėsi, Laike. Šaltą šiaurinį vėją pakeisi pietiniu, pakvėpinsi ryto žvarbą levandų kvapu. Tą ilgą kelią, kuris skiria dvi širdis, sutrumpinsi ir išklosi žvaigždėm. Tu ir Meilė, tai du vienas nuo kito neatskiriami dalykai. Todėl dėkosiu aš ne Laikui, o Meilei, kuri man visą tai tyliai pažadėjo..
