Myl*

Kaip gera , kai myli. Kaip gera… ^^
Galėčiau tai kartoti tūkstantį kartų , nes aš laiminga.

Laiminga , lyg mažas vaikas gavęs naują žaislą. Laiminga, lyg tas paukštis ištrūkęs ir auksinio narvo ir dabar nardantis giliose padangių platumose , kurias vis dėlto ne mums - žmonėms matuot, bet vis tiek laiminga lyg benamis gavęs duonos , kurios jau taip senai ragavo.

Laiminga , laiminga , laiminga ir dar kartą laiminga. Tu to nepaneigsi , nes viskas žiba mano rudose akyse.
Nematai ? Vadinasi nesupranti meilės ir jos dangiškos kalbos , kuria ne kiekvienas sugeba kalbėti , o jai išmokti tereikia tik dviejų dalykų. Dviejų mylinčių žmonių , kurių lūpoms susiliejus gimsta meilės kalba.
Taip taip , ta meilė ta pati kurią minėjau. Ta pati , kurią kiekvieną dieną ragauju iš jo lūpų be kurių neįsivaizduoju tų vakarų , kuriuos praleidom kartu.

Amm .. Daug kas sako , kad kartais meilė būna apgaulinga ir verčia mus pamiršti jos dievišką kalbą , kuria kiekvienas trokšta kalbėti , bet ne visada pavyksta. Tai TIK kartais. Tikiuosi man pasitaikė ne toks kartas, dėl kurio vėliau turėčiau bjauroti savo veidelį aštrius ašmenis turinčiomis ašaromis , kurių nekenčiu. Nekenčiu iš visų savo sukauptų jėgų.

Bet , aš vis dėlto manau , jog mano meilė yra tyra ir nesumeluota { Bent mano širdis taip šaukia kai pamatau Jį }.
Nors negali žinot… Bet , kad ir kaip bebūtų mano siela , širdis ir plaučiai pilni optimizmo ir meilės šiam gyvenimui, ir
Jam - savo Zuikiu.

Aš myliu Jį. Myliu Jį. Myliu.