Kovosiu su savim ir savo silpnumu. Dar mėnesį. Nors jau atrodo, kad tikrai nebegaliu. Jaučiuosi tiek palaužta, kad atrodo tuoj išprotėsiu. Skauda jau ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Visur. Kartais neina kvėpuot iš nervų. O širdis plaka taip, kad atrodo iššoks iš krūtinės. Geriau jau niekas su manim išvis nešnekėtų, nes kiekvienas ne taip pasakytas žodis nervina, priveda iki ašarų. Dieve, pasidariau tokia silpna. Bet neleisiu, kad jie mane pražudytų.
