Viskas gyvenime turi savo reikšmę, savo vietą. Net mirtis. Vadinamoji pabaiga. Vieni jos bijo, kiti- ne, dar kiti laukia, o kai kurie net nesusimąsto. Yra ir tokių, kurie nori mirties. Tokia buvau ir aš… Mintys apie mirtį aplankydavo kasdien. Savižudybė atrodė išeitis. Bet nuo ko? Nuo to pačio gyvenimo, sunkesnio už mirtį…daug kartų. Mirtis daug paprastesnė. Dabar džiaugiuosi, kad buvau stipri ir save susiėmiau laiku. Bet nuolat balansavau tarp dviejų dalykų: gyvenimo ir mirties… Hmm... Šiaip visada laikiau save silpna. Ir tik visai neseniai, tiesiog eidama namo suvokiau, kokia aš vis dėlto stipri. Man dar nėra 16-os, o jau esu patyrusi labai daug žiaurumų, kurių nelinkėčiau niekam patirti, net pikčiausiam priešui, ir sugebėjau nepalūžti… Sugebėjau netgi Beveik nežaloti savęs. Beveik nesipjaustyti savo rankų aštriu peiliuku… Net nesuvokiau, kad nesipjaustau dėl savęs. Esu stipresnė už daugelį. Neištverčiau tik vieno dalyko- Angelo Sargo netekties…
